Monetarinė (pinigų) politika

Monetarinė arba pinigų politika (angl. Monetary policity) – tai šalies centrinio banko priimami sprendimai, kuriais siekiama kontroliuoti pinigų pasiūlą, bazinę palūkanų normą ir (netiesiogiai) infliaciją, užimtumą bei bendrą šalies ekonominę būklę.

Monetarinė politika gali būti ekspansinė arba kontrakcinė. Ekspansinė pinigų politika taikoma kovojant su nedarbu ekonominio nuosmukio metu, mažinant palūkanų normas, kad būtų skatinamas skolinimasis ir išlaidos, taip skatinant ekonominį aktyvumą ir ekonomikos augimą. Tuo tarpu vykdant kontrakcinę pinigų politiką didinamos palūkanų normos, siekiant sulėtinti pernelyg didelį ekonomikos augimą ir taip kontroliuoti infliaciją.

Pinigų politikai vykdyti gali būti naudojamos įvairios priemonės. Dažniausiai centriniai bankai remiasi šiomis priemonėmis:

• atvirosios rinkos operacijos;
• privalomųjų bankų rezervų dydžio keitimas;
• diskonto normos keitimas;
• intervencijos į užsienio valiutų rinką, siekiant kontroliuoti šalies valiutos kursą.

Kalbant apie monetarinę politiką dažniausiai omenyje turima atvirosios rinkos operacijos. Tais apima vyriausybės vertybinių popierių pirkimą ir pardavimą rinkoje. Kai centrinis bankas perka vertybinius popierius, jis įlieja pinigų į ekonomiką, mažindamas palūkanų normas, o kai parduoda vertybinius popierius, jis ištraukia pinigus iš ekonomikos, didindamas palūkanų normas.

Pinigų politika skiriasi nuo fiskalinės politikos, kuri apimina vyriausybės veiksmus mokesčių ir išlaidų srityje. Nors abi šios priemonės gali būti naudojamos ekonomikai paveikti, pinigų politiką paprastai vykdo centrinis bankas, o fiskalinę politiką – vyriausybė.