Keinsizmas

Keinsizmas (angl. Keynesianism) yra ekonomine teorija, pagrįstaa XX a. britų ekonomisto Johno Maynardo Keyneso idėjomis, kuri pabrėžia vyriausybės įsikišimo vaidmenį ir svarbą valdant ekonomiką, ypač per nuosmukius.

Pagrindinės keinsizmo sąvokos ir principai:

• Paklausos valdymas: keinsistai tiki, kad visuminė paklausa, t.y. visos ekonomikos išlaidos, skatina ekonomikos augimą. Sumažėjus paklausai, didėja nedarbas.
• Anticiklinė fiskalinė politika: ekonomikos nuosmukio metu keinsistai pasisako už didesnes valstybės išlaidas ir mokesčių mažinimą, kad būtų skatinama paklausa. Ir atvirkščiai, ekonomikos pakilimo laikotarpiu jie gali pritarti išlaidų mažinimui ir mokesčių didinimui, kad būtų išvengta perkaitimo.
• Multiplikatoriaus efektas: pradinis visuminės paklausos pokytis gali lemti didesnį ekonomikos produkcijos pokytį. Pavyzdžiui, dėl vyriausybės išlaidų infrastruktūrai gali padidėti užimtumas, o tai padidina vartotojų išlaidas.
• Lipnus darbo užmokestis: trumpuoju laikotarpiu darbo užmokestis ir kainos greitai neprisitaiko prie paklausos pokyčių, todėl atsiranda nedarbas arba infliacija.
• Likvidumo spąstai: vykstant ekonominei recesijai ar depresijai, vien pinigų politika gali būti neveiksminga, jei palūkanų normos yra artimos nuliui. Žmonės ir įmonės kaupia grynuosius pinigus, užuot investavę ar juos išleidę, todėl centrinių bankų veiksmai tampa mažiau veiksmingi.

Keinsizmas padarė didelę įtaką XX a. vidurio ekonominei politikai, ypač po Didžiosios depresijos. Nors XX a. pabaigoje, įsigalėjus monetarizmo ir pasiūlos ekonominėms teorijoms, jis buvo kritikuojamas ir jo populiarumas smuko, 2008 m. pasaulinė finansų krizė atnaujino susidomėjimą keinsizmo metodais, nes viso pasaulio vyriausybės įgyvendino ekonomikos skatinimo priemonių paketus.