Centrinis planavimas

Centrinis planavimas (angl. Central planning), dar vadinamas komandine ekonomika arba planine ekonomika, reiškia ekonominę sistemą, kurioje visus sprendimus dėl prekių ir paslaugų gamybos ir paskirstymo priima viena centrinė institucija, dažniausiai vyriausybė. Tai yra priešingybė rinkos ekonomikai, kurioje šiuos sprendimus priima atskiri subjektai laisvos rinkos sąlygomis.

Pagrindiniai centrinio planavimo aspektai yra šie:

• Išteklių kontrolė: valstybė valdo ir kontroliuoja visus pagrindinius išteklius, pavyzdžiui, žemę, gamtos išteklius ir kapitalą.
• Ekonominių sprendimų priėmimas: valdžia sprendžia, ką gaminti, kiek gaminti ir kaip paskirstyti šiuos produktus. Ji nustato prekių ir paslaugų kainas.
• Penkerių metų planai: jie dažnai naudojami ekonominei veiklai nustatyti, gamybos tikslams nustatyti ir ištekliams paskirstyti.
• Dėmesys socialinei gerovei: teoriškai centriniu planavimu siekiama suteikti lygias galimybes ir tolygiai paskirstyti turtą gyventojams.

Centrinis planavimas dažnai lemia neefektyvumą, pavyzdžiui, inovacijų trūkumą, prekių deficitą arba perteklių ir mažesnį vartotojų pasirinkimą. Centralizuotai planuojamos ekonomikos pavyzdžiai – buvusi Sovietų Sąjunga ir Šiaurės Korėja. Tačiau daugelyje šalių taikoma mišrioji ekonomika, kurioje derinami ir rinkos, ir centrinio planavimo elementai.